Corixa (irklakojis)

Corixa yra viena rečiau prisimenamų put and take musių, bet tinkamoje vietoje ir tinkamu laiku ji gali būti labai veiksminga. Ji imituoja irklakojį – mažą vandens vabzdį, gyvenantį seklumoje ir plaukiantį trumpais, nardančiais trūktelėjimais. Kai vaivorykštinis upėtakis stovi sekliai prie augalijos ir nematai, ką jis ėda, Corixa dažnai verta pabandyti.

Vabzdys su savitu judesiu

Irklakojai (Corixa) – maži, tvirti vandens vabzdžiai, gyvenantys tarp seklumos augalijos. Svarbiausia – kaip jie juda: trumpais, aštriais stumtelėjimais neria link dugno, dažnai pasiimti oro, kurį nešioja kaip sidabrinį burbuliuką. Būtent tą nardantį, trūkčiojantį judesį ir nori atkurti, ir tuo Corixa skiriasi nuo ramesnių imitacijų – nimfų ir lėliukių. Daugelyje raštų pilvas blizga, tarsi primintų oro burbulą.

Kada ji atsiskleidžia

Corixa – tikra seklumos musė. Geriausiai veikia prie nendrių ir augalijos seklumoje, ypač vasaros pabaigoje ir rudenį, kai irklakojai aktyviausi. Tai protingas pasirinkimas, kai matai vaivorykštinį upėtakį ėdant sekliai, bet negali pasakyti, ką jis ima, arba kai nori išbandyti ką nors kita nei įprastas nimfas tokioje vietoje. Mažuose vandenyse su gausia augalija ji dažnai atsiskleidžia.

Kaip ją žvejoji

Žvejok Corixa seklumoje trumpais, greitais trūktelėjimais, imituojančiais irklakojio nardymą, ir tarp trūktelėjimų leisk jai truputį grimzti. Lengvai pasverta versija padeda musei nerti ir suteikia tinkamą judesį. Meski į nendrių kraštus ir spragas augalijoje ir keisk trūktelėjimus, kol rasi ritmą. Svarbiausia judesys, ne tikslus raštas, todėl nebijok žvejoti jos gyviau.

Specialistė, kurią verta turėti

Corixa nėra visiems atvejams skirta musė, bet seklumoje tinkamomis sąlygomis ji gali pranokti klasikinius raštus. Laikyk ją seklaus žvejybos specialiste šalia savo nimfų. Pateikimo pagrindai tie patys kaip nimfų žvejyboje, o daugiau raštų keitimui rasi musėse vaivorykštiniam upėtakiui.